Gimęs ir augęs pasiturinčioje argentiniečių šeimoje, Ernestas turėjo geras sąlygas mokytis ir tobulėti; skaitė ne tik grožinę klasiką, bet ir daug istorinės, politinės literatūros. Pradėjęs studijuoti 1948 m., Buenos Airių universitete įgijo gydytojo išsilavinimą ir, nors domėjosi politiniais klausimais, stokojo aiškesnės pasaulėžiūros, kuri nuoseklius kontūrus pradėjo įgauti devynis mėnesius trukusios jo 8000 kilometrų kelionės kartu su bičiuliu Albertu Granado, aprašytos garsiajame „Motociklininko dienoraštyje“.
Šios kelionės metu jis ryškiomis
spalvomis pamatė Lotynų Amerikos šalis slegiančią socialinę neteisybę, skurdą
ir paprastų žmonių išnaudojimą, vykdomą ne tik vietinių, bet ir užsienio
kapitalistų, ypač Jungtinių Valstijų kapitalo kompanijų. Užbaigti studijų į
Argentiną jaunuolis grįžo tvirtai apsisprendęs: „tą akimirką, kai didžioji
dvasia vedlė didžiuliais ašmenimis visą žmoniją padalys į dvi priešingas
grupes, būsiu su liaudimi“ (Ernesto Che Guevara. Motociklininko dienoraštis.
V., 2008, p. 134), – rašė jis.
1953 m. baigęs studijas, Gevara išvyksta
į naują kelionę per Andų kraštus iki vidurio Amerikos, galiausiai pasiekdamas
Gvatemalą, kurioje demokratinių rinkimų keliu į valdžią atėjusi kairioji
vyriausybė buvo pradėjusi vykdyti bežemiams ir mažažemiams valstiečiams
palankią žemės reformą. Tačiau 1954 m. JAV karinės intervencijos ir vietinių
kolaborantų rankomis buvo įvykdytas ginkluotas perversmas, nuvertęs ligtolinį
prezidentą Jakobą Arbenzą Guzmaną ir jo vietoje įtvirtinęs žemvaldžiams ir JAV
palankios karinės chuntos valdžią.
Šitai Ernestui davė praktinį įrodymą
vienos pamatinių marksizmo tiesų, kad smulkiaburžuazinių demokratinių reformų
keliu esminės permainos visuomenėje – neįmanomos ir baigiasi arba visišku
pralaimėjimu, kaip Gvatemaloje, arba paprasčiausia liaudies reikalų išdavyste.
Jis išvyksta į Meksiką, kurioje 1955 m.,
jau pilnai susiformavęs kaip marksistas, sutinka R. Kastro, įsitikinusį komunistą ir jaunesnįjį
politinio kalinio duonos ragavusio Kubos patrioto, F. Kastro, brolį. Rauliui
suvedus Ernestą su Fideliu, užsimezga nuoširdi ir iki gyvenimo galo trūkusi
bičiulystė bei glaudus idėjinis bei politinis bendradarbiavimas.
Kuba tuo metu buvo atsidūrusi panašioje
padėtyje, kaip ir Gvatemala – valdžią buvo užgrobęs pusiau mafijinis F.
Batistos režimas, kurį visais įmanomais būdais rėmė JAV imperialistai. Buržuazinis
elitas kartu su stambiais žemės savininkais kone voliojosi turtuose, tuo tarpu
didžioji liaudies dalis skurdo, o didmiesčiuose, ypač Havanoje, klestėjo
turistų iš JAV dosniai remiama prostitucija, narkotikai, seksualiniai bei
kitokie pelningi iškrypimai.
Tačiau kubiečių tarpe bendro
nepasitenkinimas ir protestinio judėjimo priešakyje stojo teisininkas F.
Kastro, susitikimo su Gevara metu Meksikoje telkęs bendraminčius naujam žygiui
prieš oligarchinę diktatūrą. Idėja buvo aiški: su gerai pasirengusių ir
ginkluotų bendražygių grupe parplaukti atgal į Kubą ir pradėti ginkluotą
nacionalinio išsivadavimo kovą.
Šios Kubos revoliucinės kovos simboliu
tapo Ernestas, kurį draugai kubiečiai argentinietišku žargonu praminė „Bičiuliu“
– „Če“; 1956 m. gale Kuboje išsilaipino 82 „Granmos“ laivo įgulos nariai, iš
kurių vos 22 išgyveno pirmąsias sunkių kovų, apšaudymų iš oro ir varginančių
žygių dienas.
Būdamas gydytoju, Gevara užėmė ypatingą
vietą karių tarpe, tiek kovodamas ginklu, tiek prižiūrėdamas sužeistuosius. Bet
greitai jis pasižymėjo ir kaip narsus bei apsukrus kovotojas, karo strategas
bei taktikas, tapdamas vienu iš pagrindinių F. Kastro vadovautos Sukilėlių
armijos lyderių. Gimė jo, kaip itin kovingo, principingo ir atsidavusio
revoliucionieriaus, legenda.
Po pergalingo Santa Klaros mūšio 1958 m.
gruodžio gale Batistai pabėgus iš Kubos, 1959 m. sausį užsibaigė partizaninis
karas – naujoji revoliucinė Kubos vyriausybė ėmė šalies vairą į savo rankas,
ilgainiui pasukdama jį socializmo kryptimi: pradėta radikali žemės reforma,
nacionalizuoti stambūs nuosavybės objektai, visas užsieninis kapitalas.
Sulaukė Kubos revoliucija atitinkamo JAV
imperialistų dėmesio – 1961 m. suorganizuota vadinamoji „Kiaulių įlankos“
invazija, per kurią virš pusantro tūkstančio CŽV apmokytų kontrrevoliucinių
politinių pabėgėlių iš Kubos, palaikomi JAV aviacijos, bandė „atsiimti“ Kubą iš
revoliucijos. Rezultatas buvo triuškinantis reakcionierių pralaimėjimas.
Tuo tarpu Če Gevaros legenda tik augo,
jam iki pat 1965 m. einant atsakingas pareigas jau socialistinės Kubos
valstybiniame aparate – nuo vadovavimo valstybiniam bankui iki pramonės
ministerijos ir diplomatinių kelionių aplink visą pasaulį – jo veiklos
amplitudė buvo itin plati.
Visą tą laiką jis dirbo su didžiausia
energija ir atsidavimu, negailėdamas savęs, trokšdamas ne tik įtvirtinti
revoliucijos iškovojimus Kuboje, bet ir išplėsti juos po Lotynų Ameriką, o
galiausiai, ir visą pasaulį. Šaltojo karo kontekste Kubos revoliucija
neabejotinai patraukė ir tuometės Tarybų Sąjungos dėmesį – užmegzti glaudūs
ekonominiai bei politiniai ryšiai.
Priešingai tiek dogmatikams, tiek
oportunistams, Če Gevara kritiškai žvelgė į tuometį rusiškąjį socializmo
modelį, ypač vadovaujant N. Chruščiovui, kurio 1961 m. priimta naujoji TSKP
programa faktiškai įtvirtino ne socialinių santykių transformavimą, bet didesnį
vartojimą, kaip pagrindinį tikslą. Marksizmą keitė vulgarus ekonomizmas;
partiją, kaip revoliucijos avangardą – pilkas biurokratizmas; o kovą dėl
pasaulinės revoliucijos – „taikaus sambūvio“ tarp socialistinių ir
kapitalistinių blokų demagogija.
Būdamas tikru marksistu, Če matė, kad
TSRS ir TSKP tolsta nuo Markso ir Lenino idealų tuo pačiu suvokdamas, kad, anot
M. Gorkio – „reikia atnaujinti žmogų“ (M. Gorkis. Raštai. V., 1955. T. 6, p.
60), o socializmas, kaip visuomenės santvarka, tam atsinaujinimui suteikiąs
objektyvias prielaidas, bet savaime jo negarantuojąs.
Panaikinti žmonių susvetimėjimą, buką
egoizmą, siauraprotiškumą, apskritai, miesčioniškąją stichiją, ir iškelti žmogų,
kaip laisvą ir pilnavertį gyvenimo kūrėją, kaip tikrąjį gyvenimo šeimininką,
kaip draugą ir brolį kitiems žmonėms, su džiaugsmu priimantį darbą, kovą ir
pasiaukojimą – taip teigiamąjį socializmo–komunizmo turinį suvokė Če Gevara. „Mūsų
pašaukimas yra skleisti tai, ką gero ir kilnaus turi kiekvienas žmogus,
pasiekti, kad kiekvienas atsiverstų ir taptų revoliucionieriumi“ (Ernesto Che
Guevara. Prisiminimai apie Kubos revoliucinį karą. V., 2009, p. 75), – rašė jis.
Tuo pačiu, giliai išanalizavęs savo meto
pasaulinio imperializmo struktūrą, Gevara suprato, kad didžiausiasis
revoliucinis potencialas slypi būtent Trečiojo pasaulio šalyse, kurios,
leniniškai tariant, sudarančios „silpnąsias grandis“ imperialistinėje
grandinėje. Jis kritikavo socialistinio bloko priešakyje stovėjusią Tarybų
Sąjungą tiek dėl oportunistinio „taikaus sambūvio“ principo, tiek dėl
pragmatinio santykio su Trečiojo pasaulio šalimis, vietoje iki galo nuoseklaus
ir aktyvaus jų nacionalinio išsivadavimo judėjimų rėmimo.
Šias savo pažiūras jis išdėstė tiek 1964
m. kalbėdamas Jungtinių Tautų asamblėjoje, tiek 1965 m. Alžyre vykusioje Afrikos–Azijos
solidarumo konferencijoje bei kitomis progomis – daugelio šiaudinių komunistų
šios argentiniečio revoliucionieriaus idėjos buvo sutiktos jei ne stačiai
priešiškai, tai su nerimu ar ciniška pašaipa.
Trokšdamas išplėsti socialistinę
revoliuciją į kitas Lotynų Amerikos šalis, Če Gevara pasitraukia iš Kubos,
padedamas Fidelio, kartu su kubiečių desantu nusiuntusio jį į tuo metu
nacionalinio išsivadavimo karą kovojusį Kongą. Tačiau ten, dėl vietinių
neorganizuotumo ir eilės vadų savanaudiškumo, judėjimas neišsivysto.
To pasėkoje Če 1966 m. slapta grįžo į
Kubą, kur pasiruošė naujam, šįkart, paskutiniam savo žygiui į Boliviją, kurioje
tikėjosi sukurti ilgainiui ir kitas Pietų Amerikos šalis apimti turėjusio partizaninio
karo centrą. Užsimaskavęs ir naudodamasis netikra tapatybe, jis su bendražygiais
atvyksta į Boliviją, ten ketindamas užmegzti glaudžius ryšius su vietos
komunistais.
Eilė entuziastų palaiko Gevaros
iniciatyvą ir pradžioje Bolivijos Kompartijos vadovas, Marijus Monchė,
užtikrina bendradarbiavimą, bet ne už ilgo jį išduoda, palikdamas saujelę vos
kvėpuoti Bolivijos provincijoje pradėjusių partizanų likimo valiai,
prisidėdamas prie visiškos jų politinės izoliacijos
Ryšiai su civilizacija, Bolivija ir
užsieniu, nutrūksta. Išdavystė sužlugdo buvusias teigiamas ginkluotos
revoliucinės kovos Bolivijoje perspektyvas. Negana to, pasauliniu komunizmo ir
socialistinės revoliucijos simboliu tapusio argentiniečio kraujo reikalauja JAV
valdovai – CŽV išsiunčia specialistus ir patarėjus Bolivijoje rengti
naikinamuosius būrius smulkiai Če Gevaros partizanų grupelei susekti ir
likviduoti.
Padedami Bolivijos valdžiai tarnavusio
nacistinio karo nusikaltėlio Klauso Barbio, CŽV operatyvininkai su savo
vietiniais pakalikais surenka 1800 specialiai paruoštų karių grupę Če Gevaros „medžioklei“,
kuri 1967 m. spalio mėn. pasiekia tragišką finalą – spalio 8 d. partizanų
grupės liekanos patenka į apsuptį. Gevara pašaunamas ir paimamas į nelaisvę.
Spalio 9 d., sulaukus nurodymų „iš
viršaus“, jis sušaudomas – mat buvo bijoma, to, kokias pasekmes būtų galėjęs
sukurti viešas revoliucionieriaus teismas. „Be teismo nuosprendžių nuo žudiko
rankos dėl idėjos krito naujai susiformavęs žmogus. Tačiau gimsta viltis
sulaukti žmogaus, kuris nebebus nei iliuzija, nei fantazija. Randasi svajonė
apie naują žmogų, kuris nuolatos atsinaujins, kuris aukosis dėl kitų, pranoks
vidutinybę, kad nors akimirką taptų kitoks, geresnis“ (Ernesto Che Guevara.
Bolivijos dienoraštis. V., 2007, p. 6), – praėjus eilei dešimtmečių po Če
Gevaros mirties rašė jo sūnus, Kamilas Gevara.
Gevara, kaip pripažino patys budeliai,
nebijojo mirti, pabrėždamas, kad jie nužudysią tiktai žmogų, bet ne pačią
revoliuciją ar jos idėją.
Istorija parodė, kad jis neklydo – užuot
nugrimzdęs į nebūtį, kurios jam taip trokšte troško priešai, Če Gevara pakilo
lyg feniksas iš pelenų, tapdamas ryškiausiu simboliu visoms tautoms
bekompromisės kovos už socialinį ir nacionalinį išsivadavimą, savo gyvenimu
įkūnydamas giliausią idėjiškumą ir principingumą. Iki šiolei jis lieka
nemirtingu pavyzdžiu visiems aštraus proto ir kilnios širdies žmonėms, koks
gali būti žmogus.
Matydamas pasaulį, paremtą nežabotu
pelno siekimu, žmogaus išnaudojimu kito žmogaus, prievarta, melu ir apgaule, Če
Gevara neliko ramus. Dūsta, kaip rašė Gorkis, doresni, jautresni žmonės,
trokštą tiesos ir teisingumo, „šioje materializmo, merkantilizmo ir moralinio
nuskurdimo atmosferoje“, ieškodami išeities „iš buržuazinės kloakos, iš
visuomenės, kur triumfuoja kiaulės“ (M. Gorkis. Raštai. V., 1956. T. 18, p. 8).
Bet Če neužduso ir nepasidavė – išeitį jis rado revoliucinėje kovoje. Kovoje už
naują visuomenę, už naują tvarką, už naują gyvenimą, kuriame kiekvienas žmogus galėsiąs
būti tikru žmogumi.
Toje kovoje jis ir parodė nemirtingą,
iki šiolei gyvybingą pavyzdį, iš kurio, anot Lenino, tegalime
mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis. Juo labiau, kuomet patys gyvename
visuomenėje, kurioje „triumfuoja kiaulės“ – savanaudžiai biznieriai ir vien jų
reikalams dirbantys politikai. Če Gevara čia išstoja mums kaip pavyzdys, kuo
gali būti „politika“, kai į ją žengia ne ramūs ir savimi patenkinti miesčionys,
bet ryžtingi, tvirti bei užsidegę idėjos žmonės, kokiu ir buvo jis.
Tokiais stenkimės būti ir mes, semdamiesi
įkvėpimo iš nemirtingojo pavyzdžio, kurį savo gyvenimu ne tik Kubai, Argentinai
ar Lotynų Amerikai, bet visam pasauliui, visiems pažangiai nusiteikusiems, geros
valios žmonėms, dovanojo Ernestas Gevara. Atminkime didįjį argentinietį šiais
E. Mieželaičio žodžiais:
„Kova
dėl žmogaus galvos kainos sunki ir ilga. Če žuvo. Nieko. Ateis kitas... Karas,
šventasis karas dėl žmogaus galvos kainos nepasibaigė. Jis bus laimėtas“ (E. Mieželaitis. Raštai. V., 1983. T. 4, p. 113–114).
Kibirkštis
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą