2017 m. liepos 19 d., trečiadienis

Vladimiras Majakovskis

Vladimiras Majakovskis – didis lyrikas ir revoliucinės epochos tribūnas, pripažintas klasikas, tvirtai stovintis ant savo postamento. Minėdamas šlovinguosius vardus, sudarančius tarybinės literatūros „deimantų vainiką“, V. Katajevas jį pavadino Komandoru. Tačiau ne kaip Akmeninis svečias ateina jis pas mus švenčių ir jubiliejų dienomis. Gyva, temperamentinga šio poeto figūra nevirsta sustingusiu granitu. Laikas tik labiau išryškino jo taurumą ir didybę.

Savitas V. Majakovskio stilius formavosi pačių sudėtingiausių ir dramatiškiausių XX a. meno ieškojimų sankryžoje. V. Majakovskis ant savo pečių atlaikė nelengvą tikrojo novatoriškumo naštą. Savo lyrizmą jis išplėtojo iki lyrinio epo, reformavo eilėdarą, Jam vienodai pakluso tragiškas groteskas ir linksma bufonada, odė ir drama, maršas ir misterija. Didžiųjų meistrų – rusų kultūros švyturių sukurtą ir išpuoselėtą poeziją jis privertė prašnekti naujųjų laiką kalba ir tarp „didžiųjų tragikų ir monumentalistų, kuriuos išugdė revoliucijų bei pasaulinių karų epocha“[1], užėmė vieną iš pirmųjų vietų.

V. Majakovskis gimė 1893 m. liepos 19 d. Kutaisio gubernijos Bagdadžio kaime, girininko šeimoje. Tėvas buvo kilęs iš nusigyvenusių dvarininkų, motina – iš kariškio šeimos. Busimojo poeto žaidimų draugai buvo gruzinų vaikai, kurių kalbą jis išmoko labai greit. Internacionalizmas jam buvo įgimtas. Kažkur už kalnų, šiaurėje, plytėjo Rusija – „traukė ten neapsakomai“[2]. Vaikystė baigėsi įstojus į Kutaisio gimnaziją. Vyresniosios seserys Liudmila ir Olga bendravo su revoliuciniu jaunimu, parsiveždavo draudžiamos literatūros. Trylikos metų berniukas atrodė kur kas vyresnis. Kaip pasakoja motina savo atsiminimuose, „buvo labai apsiskaitęs, rimtas ir puikiai galėjo bendrauti su labiausiai išprususiais vyresniųjų klasių moksleiviais bei studentais“[3]. 1906 m. netiketai mirė tėvas. Nelaimės priblokšta šeima persikelia j Maskvą. 1908 m. V. Majakovskis įstoja į Stroganovo pramoninės dailės mokyklą, o 1911 m. – į Tapybos, skulptūros ir architektūros mokyklą. Nuo 1909 m. ima bandyti jėgas poezijoje. Tačiau tyra paauglio širdis jau buvo paveikta didžiosios pavergtą žmonių išvadavimo idėjos. Penkiolikos metų V. Majakovskis tampa RSDDP(b) nariu, vykdo pavojingas užduotis. Triskart buvo suimtas, apie metus išsėdėjo Butyrkų kalėjime Maskvoje. Nuo ištrėmimo į tolimą Turuchanską jį išgelbėjo tik nepilnametystė.

Vis dėlto poeto, menininko pašaukimas kreipia jaunuolį savo keliu. Pažintis su D. Burliuku atveda jį į pačią kairiausią iš visą XX a. pradžios modernistinių grupuočių – pas futuristus. Futurizmas patraukė V. Majakovskį maištingumu ir naujumu. „Tiktai mes esame mūsų laiko veidas. Laiko ragas trimituoja per mus žodžio menu. Praeitis ankšta...“[4] – skelbė rusų futuristų manifestas. Greta jaunojo V. Majakovskio – poetai V. Chlebnikovas, V. Kamenskis, A. Kručionychas, B. Lifšicas, dailininkas D. Burliukas, poetas egofuturistas I. Severianinas.

Geltona palaidinė, cilindras, medinis šaukštas palaidinės atlape, triukšmingi vakarai poetų kavinėje – tai vis įžūlūs akibrokštai, „antausis visuomenės skoniui“[5]: „Šekit!“ „Futurizmas mums, jauniems poetams – tai raudonas toreadoro apsiaustas“[6],– aiškino pats V. Majakovskis. Gražus, talentingas, veržlus, jis lengvai galėjo tapti dar vienu modernistinės bohemos „antžmogiu“. Ir kartu negalėjo. Ankstyvojo V. Majakovskio romantinis individualizmas, jo originali ir tragiška lyrika persunkti demokratizmo. Pro ekscentriką ir bravadą prasismelkia nuoširdi užuojauta kenčiančiam žmogui. Menininko siela įskaudinta gyvenimo neteisybių ir bjauraties. Šiuo atžvilgiu jis artimesnis M. Gorkiui negu modernistams. 1915 m. V. Majakovskis skaito „Didžiajam Maksimui“ poemą „Debesis su kelnėm“, rašytojas sujaudintas – „apverkė man visą liemenę... Aš truputį net ėmiau didžiuotis...“[7] Kitas epizodas: vasarvietėje, įsijautęs, kliūdamas už pušų, atmintinai deklamuoja visą A. Puškino „Varinį raitelį“. „Tai kipšas! – meiliai sako M. Gorkis.– Koks jis futuristas! Anie – buožgalviai (...). O šio temperamentas kaip pranašo Izaijaus. Ir stilius panašus. „Klausyk, dangau! Girdėki, žeme! Byloja viešpats jums!“ Kuo ne Majakovskis“[8].

...1913 metai. Peterburgo lunaparkas. Buvusio V. Komisarževskajos teatro patalpose vyksta pirmas tragedijos „Vladimiras Majakovskis“ spektaklis, pagrindinį vaidmenį vaidina autorius. Dekoracijos – juodas kartonas, pripieštas Miesto simbolių. Po sceną vaikšto groteskiškos kaukės – personažai: „žmogus be akies ir be kojos“, „žmogus ištįsusiu veidu“, „senis su juodomis sudžiūvusiomis katėmis“. { tribūną užkopė pats V. Majakovskis, be grimo. Kaip prisimena K. Čiukovskis, „laukėme didžiulio skandalo, atėjome baisėtis, piktintis, mojuoti kumščiais, švilpti, o išgirdome ilgesingą lyrišką balsą, kuris nepaprastai nuoširdžiai skundėsi gyvenimo žiaurumu ir beprasmiškumu... Su-pratome, kad Rusijoje atsirado stiprus, didžiulės lyrinės galios poetas“[9].

Romantikas, ne nusigręžęs nuo žmonių, o gyvenąs, anot M. Gorkio, „žmonėse“. Anot tėvo – „tuščių dvarų paveldėtojas“. Tačiau, kaip poetas, jis paveldėjo turtingą nacionalinę kultūrą, jos humanizmą, pagarbą žmogui ir užuojautą liaudžiai, veržimąsi prie kilnių idealų. Netgi pasaulėjautos kosmiškumas, tiesioginis kreipimasis į pasaulį („Klausykite!“) – į dangų, visatą, žemę, žmones – bendras XIX a. pabaigos – XX a. pradžios rusų literatūros bruožas. Tačiau ankstyvojo V. Majakovskio meninis pasaulis – antropocentriškas. Jo idealas – ne „kita būtis“, ne dangus kaip priešybė žemei, ne gamta kaip priešybė kultūrai. Poetas teigia svarbiausią humanistinio meno idėją – žemiškosios būties, kaip absoliučios vertybės, idėją. Jo lyrinis „aš“ ieško sau atitikmenų žemės begalybėje, tačiau atsiduria sugriautos harmonijos, sutrypto teisingumo pasaulyje, kur visa, kas gyva, baigia suėsti buržuazinis „auksažnyplis mikrobas“. Jaunojo poeto kūryba – N. Nekrasovo ir F. Dostojevskio, V. Briusovo, A. Bloko ir V. Vitmeno urbanizmo tęsėja. Miestas V. Majakovskio eilėraščiuose bei poemose įgauna absurdišką ir ekscentrišką pavidalą. Panašiai kaip ir A. Blokas, jis sukuria „baisųjį pasaulį“ (Bloko eilėraščių rinkinio pavadinimas), kur poetas – miesto „ašara“, riedanti „neskustu gatvių skruostu“, „rėksnialūpis Zaratustra“ „neįmanomos aistros“ kupina širdim. Visas miesto peizažas, visi gyvi ir negyvi daiktai tampa socialinės tragedijos atspindžiu – pasaulis sudarkytas: nuplikę katedrų kupolai, pikti stogai, „niūrus lietus“. Čia sunku išsaugoti savo žmogiškąjį pavidalą (eil. „Štai taip aš pavirtau šuniu“). Čia nėra kam atverti sielos (eil. „Smuikelė ir truputis nervų“). Poetas kreipiasi į dangų, kur viešpatauja Saulė, smeigdamas į „dangaus minkštimą“ tūžmingų žodžių durklą: „Saule... nors tu pagailėk, nekankinki“ (eil. „Keletas žodžių apie save patį“). Tačiau ankstyvojo V. Majakovskio visatoje saulė priešiška žmonėms. Ji – „padangių valdovė“ – negailestingai svilina suniokotą žemę, ir išdegintame danguje poetui nėra nei paslapties, nei dievybės. Pasaulis vientisas. Ir jis turi būti sužmogintas.

Lyrinio herojaus ir buržuazinės tikrovės konfliktas nulėmė visų V. Majakovskio ikirevoliucinio laikotarpio poemų struktūrą. „Debesis su kelnėm“ (1914–1915), „Fleita-nugarkaulis“ (1915), „Karas ir taika“ (1915–1916), „Žmogus“ (1916–1917) – tai vis naūjos meninės evoliucijos pakopos. Ypatinga socialinio protesto jėga išsiskiria poema „Debesis su kelnėm“, iš pradžių autoriaus pavadinta „Tryliktasis apaštalas“. Tai tetraptichas, pasak paties poeto, „keturių dalių keturi šauksmai“: „Šalin jūsų meilę“, „Šalin jūsų meną“, „Šalin jūsų santvarką“, „Šalin jūsų religiją“. Poemos lyrinis herojus įkūnija ne tik sielvartą dėl apviltos, buržuazinių santykių antihumanizmo sudarkytos meilės („...jūs – Džokonda, / kurią reikia pagrobt. // Ir pagrobė.“). Jo atrama tampa „gatvė“, demokratinės žmonių masės, pasirengusios revoliuciniam sukilimui. Šitaip asmeninė tragedija susilieja su kitų žmonių kančiomis. Ir poetas, pranašas, apaštalas, skelbiantis naują mokymą apie Ateities gyvenimą ir Žmogų, atiduoda jiems kaip vėliavą savo kruviną širdį. „Išganytojas“ šioje poemoje ne naujas dievas, o pats Laikas: „...žengia šešioliktieji metai / su revoliucijų vainiku dygiu“. Kaip tik jie tampa „alkanų ordų“ vadu. Galima teigti, kad V. Majakovskio poezijoje jau iš pat pradžių glūdėjo istorizmo prielaidos. Romantinį pilnatvės idealą čia įkūnija ne metafiziniai simboliai, o Ateities vaizdas: „Ateinantys žmonės! / Kas jūs? / Štai – aš, apspardytas,/ skelbiantis sielvarto godą“ (eil. „Viskam“, 1916). Vėliau B. Pasternakas apie šį savo bendraamžį pasakys: „Jam laiko naujumas buvo (...) kraujyje. Jis visas buvo keistas epochos keistumais, pusiau neįgyvendintais. Jis nuo vaikystės buvo išlepintas ateities“.[10] 11 Laikas kaip „aklas Vijus“ „rėkia“ ir poemoje „Karas ir taika“, vaizduojančioje 1914 m. imperialistinių skerdynių baisumus. Prie šios poemos šliejasi V. Majakovskio antikariniai eilėraščiai: „Karas paskelbtas“, „Mama ir vokiečių nukautas vakaras“, „Jums!“, „Himnas pietums“ ir kt. Skaitant poemą, stulbina autoriaus sugebėjimas gyventi visų žmonių gyvenimu. Jis pasiryžęs prisiimti kaltę už karo baisumus, iškęsti žiauriausią bausmę, kad tik nuo žmonijos būtų nutrintas gėdingas ženklas „žmogžudė“. Tas nepaprastas įsijautimas į kitų nelaimes, iš kurio ir išauga savitas V. Majakovskio poemos tipas, priverčia poetą sušukti: „Eilėraščiais to nepasakysi!“ Lyra, kaip ją buvo įprasta vaizduotis, netiko pasaulinių karų ir revoliucijų epochai. „O jūs / galėtumėt / pagrot noktiurną / skylėtų stogvamzdžių fleita?“ (eil. „Ar jūs galėtumėt?“) – atžariai klausė jaunasis V. Majakovskis. Ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu jo socialinio protesto reiškėją – meninio vaizdo ekspresija. V. Majakovskis savo poezijoje deformuoja realybę, stengdamasis nuplėšti nuo jos visas kaukes, sukurti antrą, metaforinę tikrovę. Tačiau gyvenimo chaosas nesidavė pažabojamas metafora. Eilėraštis darėsi pernelyg sudėtingas. Stiprėjant socialiniam patosui, V. Majakovskis vis labiau tolo nuo futuristiškojo formalizmo. Turtingam jo jausmų pasauliui, kupinam gilaus tragizmo ir kartu tikėjimo žmogumi, buvo reikalinga tikra poetinės formos ir gyvenimo vienovė. Taip V. Majakovskis pradėjo savo didįjį poezijos atnaujinimo darbą.

Ikirevoliucinėse V. Majakovskio poemose buvo likę neišspręsti svarbiausi prieštaravimai: lyrinio herojaus vienišumas – ir nenumaldomas žmonių ilgesys, meno galia – ir jo nesugebėjimas pakeisti būties tėkmės, neigiamas požiūris į esamą tikrovę – ir ateities neapibrėžtumas. Ateitis čia visai priartinama („žengia šešioliktieji metai“), čia piešiama kaip utopija, kaip groteskiška idilė: peštukai valdovai, susikibę už rankų, prižiūrimi auklių, vaikštinėja po sodą, kuriame taikiai ganosi patrankos, o po medžiu Kristus ir Kainas žaidžia šaškėmis („Karas ir taika“). Paskutinėje poemoje „Žmogus“ lyrinis herojus, po tūkstančio metų grįžęs į Žemę, randa ją nė kiek nepasikeitusią. Ir baigiamasis poemos monologas piešia užgesusią visatą, kurioje, apsuptas negęstančios liepsnos, „neįmanomos aistros“ lauže stovi vienišas Poetas.

Į revoliuciją V. Majakovskis „įžengė kaip į savo paties namus“ ir „pamilo pasaulį“[11]. Liaudies pergalė poetui buvo ne tik naujas istorijos puslapis, bet ir tikrojo Žemės gyvenimo pradžia – tarytum po „pasaulinio tvano“, kosminio masto įvykis. Žemė, kurią jis iki revoliucijos mylėjo skausminga meile kaip savo „sulaukėjusią, seną motiną“, pasiryžęs išbučiuoti jos „plinkančią galvą“, dabar virto „pažadėtąja žeme“, išlaisvinto darbo ir kūrybos žeme. Pasaulio atnaujinimo idėja gyveno visa jaunoji tarybinė literatūra. „Priimti ar nepriimti? Toks klausimas man... nekilo. Mano revoliucija“, – rašė V. Majakovskis autobiografijoje „Aš pats“[12]. Iš pamatų keitėsi ir V. Majakovskio antropocentriškoji meninė visata. Pirmiausia pasikeitė lyrinio herojaus paveikslas. Negrįžtamai pasitraukė „apaštalas“, „pranašas“, prikaltas prie Miesto kryžiaus. V. Majakovskis atstovavo pirmai rusų poetų kartai, nebesaistomai „atpildo“ temos, „atgailojančios dvarininkijos“ dramos, nekamuojamai dilemos „inteligentija–revoliucija“, ir galbūt todėl taip sparčiai nuėjo savo kelią nuo „rėksnialūpio Zaratustros“ iki revoliucinio poeto, „agitatoriaus išverstgerklio“ misijos.

Revoliucija suteikė liaudžiai tokių nepaprastų išgyvenimų, užgriuvo ją tokia galybe įvykių, kad juos apibūdinti ikirevoliucinės poezijos kalba buvo neįmanoma. V. Majakovskis pirmas rado poetinę formą, adekvačią „daugybių“ dvasingumui. Atsakydamas į nuolatinius priekaištus, kam griaunąs tradicines lyrikos formas, V. Majakovskis klausė savo oponentus: „Spjauti į revoliuciją dėl jambų?“ (...) Ne! beviltiškas darbas – dėlioti keturpėdžiu amfibrachiu, sugalvotu šnibždesiukui, viską sprogdinantį revoliucijos griausmą“.[13] 14

Literatūros tyrinėtojas B. Eichenbaumas vienas pirmųjų atskleidė V. Majakovskio novatoriškumo esmę. „Tai perversmas. Kita eilėdara, kita poetika, kitas žodynas – viskas nauja... Ir štai – naujas eilėraščių rašymo būdas: ne eilutėmis, o pagal alsavimą, nes kiekvieną žodį reikia šaukti iš visos krūtinės. Tai balso ritmas, alsavimo ritmas[14].

Garsusis V. Majakovskio „šiurkštumas“ tai maršo energija, metaforų žemiškas svoris, meninių vaizdų ekspresija, paradoksalus to, kas kilnu ir kas žema, suartėjimas, užgriuvęs eilėraštį šnekamosios leksikos ir intonacijų srautas, tai poeto meninės valios jėga, be gailesčio triuškinanti „šlamštą“ ir nebijanti pačiam laikui sušukti: „Pirmyn!“ Kartu šiuose eilėraščiuose esama nepakartojamo, iškilmingo grožio: „Eilėraščiai / švininiai / stovi rūstūs, // jie pasiryžę mirt / ir garbę amžiams gauti“ („Visu balsu“).

Be abejo, grumdamasis su nuomonių ir tradicijų inercija, prieštaravimų paženklintame pirmajame tarybinio meno formavimosi etape V. Majakovskis neišvengė kraštutinumų, ne išsyk atsikratė futuristų polinkio komplikuoti formą, absoliutinti utilitarinę poezijos funkciją, ne iškart atsisiejo ir nuo kai kurių „Lefo“ teorijų („Lefas“ – Kairysis meno frontas – 3-ojo dešimtmečio rašytojų ir menininkų grupuotė, kuriai V. Majakovskis vadovavo). Buvo dar „Refas“ (Revoliucinis frontas), tolesnis žingsnis – įstojimas į Rusijos proletarinių rašytojų asociaciją (RAPP) 1930 m.; buvo aštri polemika ir nelengva kova. Tačiau V. Majakovskio talentas griovė visas laikinas užtvaras, trukdžiusias jo poetiniam žodžiui įkūnyti epochą, pasakoti „apie laiką ir save“. Jis jautė ir savo, kaip lyriko, potenciją, kurią sėkmingai realizavo nuostabiose poemose apie meilę: tai ikirevoliuciniu laikotarpiu sukurtos „Fleita-nugarkaulis“, „Debesis su kelnėm“, „Žmogus“, tarybiniais metais – „Myliu“ ir „Apie tai“. Geriausi poeto lyriniai eilėraščiai, tokie kaip „Geras elgesys su arkliais“, „Pasikalbėjimas su draugu Leninu“,

„Sergejui Jeseninui“, „Draugui Netei – garlaiviui ir žmogui“, „Jubiliejinis“, „Eilėraštis apie tarybinj pasą“, „Laiškas Tatjanai Jakovlevai“ ir kt.,– perteikia platų jausmų diapazoną, kuriame rasim ir nepaprastą dvasios išgyvenimų subtilumą, ir sąmojingos pašaipos, pykčio protrūkių, patetikos ir sielvarto gaidų. Lyrizmo stichija persmelkusi visą V. Majakovskio kūrybą. Lilia Brik, daugelio jo eilėraščių herojė, taip apibūdino poetą: „V. Majakovskis viską išgyveno hiperbolizuotai – meilę, pavydą, draugystę. Jis nemėgo šnekučiuotis. Visą laiką, nė valandos nesustodamas, kūrė eilėraščius. Matyt, todėl neišbarstyti į juos suėjo visi jo išgyvenimai...“[15]

V. Majakovskio kūryba jau iš pat pradžių leido kalbėti apie romantikui būdingą pasaulėvaizdžio platumą. Jo kaltinimų, demaskavimo patosas, ironija, neapykanta, liūdesys ir meilė, jo pranašiškas balsas ir vienatvės riksmas, jo sugebėjimas savo širdy aprėpti visą erdvę, kuri supa žmogų ir žemę – daiktus, miesto peizažą, dangų su jo šviesuliais ir Ateities tolius,– aprėpti ir sutelkti į lyrinį „aš“,– visa tai perėjo ir į tarybinio laikotarpio poeziją. Tik viskas buvo išbaigta ir perlydyta į vientisą atsinaujinusio lyrizmo srautą. Čia – visa jo kūrybinės evoliucijos esmė.

*    *    *

Pirmaisiais metais po revoliucijos V. Majakovskio kūryba tebealsuoja socialinio ir, pasakytume, kosminio didžiųjų įvykių išgyvenimo patosu. Pasikeitusio pasaulio meninis įsisavinimas jam prasideda nuo džiaugsmingos, ilgai lauktos galimybės visiškai pasiaukoti žmonėms. Pirmieji kūriniai – pjesė „Misterija buf“, poema „150.000.000“, „Kairysis maršas“ kupini „bevardiškumo“ aistros, troškimo sulydyti savo „aš“ su revoliucinių masių „mes“. „Jaučiu – daugiau negu / „aš“ / manyje telpa“, – sakė poetas dar „Debesyje su kelnėm“. Poemos „150.000.000“ viršelyje V. Majakovskis neleidžia net užrašyti jo pavardės. Autorius – pati liaudis, kūrinio herojė, – tokia poeto pozicija. Be abejo, išliko jo poetinės eilutės, ritmikos įtaiga ir savitumas, jo hiperbolizmas ir neišsemiama kūrybinė fantazija. Tačiau poeto vaizduotę užvaldė pasaulinės darbo žmonių revoliucijos vaizdas – revoliucijos, išvadavusios save, daiktus, gamtą ir pačią Saulę nuo bjauraties, kurios skleidėjai – sotūs, „nutukę“ buržua. Tvanas – poeto perkurtas biblinis įvaizdis – tampa realizuota pjesės „Misterija buf“ (1918) metafora. Šis kūrinys – tai „linksma simboliška darbininkų klasės kelionė per rojų ir pragarą į pažadėtąją žemę, kuri, kaip paaiškėja, yra ta pati mūsų nuodėmingoji žemė, tik nuplauta revoliucijos tvano, ir kurioje visi „draugai daiktai“ nekantriai laukia savojo darbo žmogaus“.[16] Pasaulis, savas, prisitaikęs prie žmonių, laukia jų kūrybingo darbo nuostabioje būties misterijoje. Biblinio motyvo parodija buvo ne šventvagystė, o to laiko menui charakteringas žemiškosios būties, kaip absoliučios vertybės, teigimo būdas. „Misterija buf“, kurioje susipina taurios herojinės gaidos ir bufonada, buvo sėkmingai pastatyta V. Mejerholdo kartu su V. Majakovskiu (1921) ir puikiai atitiko naujosios masinės auditorijos poreikius.

Pasakiškas, fantastinis siužetas plėtojamas ir 1919–1920 m. parašytoje poemoje „150.000.000“. Tai – šalies gyventojų skaičius. Ir kartu tai poemos herojus. Remdamasis bylinų tradicija, pasinaudodamas liaudies kalbos turtais, V. Majakovskis piešia linksmą, spalvingą reginį: bylinų herojaus Ivano ir Vudro Vilsono, tuometinio JAV prezidento, dvikovą, simbolizuojančią dviejų priešiškų pasaulio jėgų – socializmo ir kapitalizmo – susidūrimą. Poema-mitas, išreiškianti liaudies masių epinę savimonę, nors ir pasižyminti futuristiniu meninių vaizdų sudėtingumu, buvo nemažas įvykis tų metų poezijoje, reikšmingas bandymas duoti laisvę mene liaudiškumo stichijai. Šiame kūrinyje atgyja revoliucinės epochos stilius ir tai epochai tinkančios sąlygiškos meno formos, alegorija, plakatas ir „lubokas“.

V. Majakovskis stengėsi atiduoti revoliucijai viską, ką gali jai duoti žmogus, poetas ir dailininkas. Tokia savita aktyvumo forma buvo jo darbas „Rostos languose“ 1919– 1921 m. (ROSTA – Rusijos telegramų agentūra). Kartu su dailininku M. Čeremnychu ir kitais V. Majakovskis sukūrė ypatingą agitacinio piešinio žanrą – piešinio, papildyto trumpais, politiškai aktualaus turinio eiliuotais užrašais. Tai buvo vėlesnių metų politinės karikatūros ir satyrinių žurnalų pirmtakai. Nekūrenamoje patalpoje, pusalkaniai, dažnai neturėdami kada net išsimiegoti, šie entuziastai piešdavo didžiulius plakatus, kuriuos paskui iškabindavo erdviose vitrinose Maskvos centre. Praeiviai džiūgaudami apžiūrinėdavo „luboko“ stiliumi nupieštas menševiko, spekulianto, baltagvardiečio, buržujaus karikatūras. Daugelyje „langų“ ryškiai išsiskyrė energinga raudonarmiečio figūra – „Pasaulio proletariatas“. Iš už lenktos horizonto linijos kilo oranžinė alegorinė Saulė – išsvajoto idealo, komunizmo, būsimos laimės įsikūnijimas. Kaip įžvalgiai pastebėjo V. Duvakinas, „Majakovskis piešia tekančią saulę tokią, kokią ją gali pamatyti tik dabartinis kosmonautas. Saulė kyla... iš už Žemės rutulio krašto“.[17]

Kaip tik tuo laikotarpiu V. Majakovskis parašo garsųjį eilėraštį „Nepaprastas Vladimiro Majakovskio nuotykis vasarvietėje“ (1920), kur pasakoja, kaip į svečius pas poetą ateina pati Saulė, įžūliai jo pasikviesta gerti arbatos. Šia įspūdinga išplėtota metafora linksmai, sąmojingai ir drauge pakiliai teigiama eilėraščio ir saulės – dviejų nenuilstančių gyvenimo darbštuolių – giminystė. Nuo to laiko „Rostos“ plakatuose atsiranda dar viena saulė – „intymi, majakovskiška“, ta, kuri buvo atėjusi į svečius pas poetą. Ji „moka liūdėti, paniurti, vylingai žvilgčioti, šypsotis, džiugiai švytėti. Saulė – dirbančiųjų ir į „Rostos langų“ leidimą pasinėrusio poeto-dailininko draugas, kone jo alter ego“.[18]

Darbas „Rostoje“, kaip prisipažino pats V. Majakovskis, buvo jo „antrieji Raštai“. Drauge tai pradžia jo šmaikščiosios tarybinio laikotarpio satyros, kurios šaknys siekė ikirevoliucinį laikotarpį, kai poetas bendradarbiavo žurnaluose „Satyrikonas“ ir „Naujasis satyrikonas“, kur buvo išspausdinti jo himnai – teisėjui, kritikui, mokslininkui ir kt. 1922 m. kovo 5 d. laikraštyje „Izvestija“ pasirodė V. Majakovskio eilėraštis „Prasi- posėdžiavusieji“, kuriame poetas realizavo metaforą: „tiek darbo, kad nors persiplėšk!“ Jau kitą dieną, kalbėdamas metalistų suvažiavime, V. Leninas pasakė: „Seniai aš nejaučiau tokio malonumo politiniu ir administraciniu požiūriu. (...) Nežinau, kaip dėl poezijos, bet politikos atžvilgiu aš garantuoju, kad tai yra visiškai teisinga“.[19] Revoliucijos vado pritarimas V. Majakovskiui buvo labai svarbus. Nuo to laiko jo eilėraščiai dažnai spausdinami laikraščiuose „Izvestija“ ir „Komsomolskaja pravda“.

1923 m. V. Majakovskis, išgarsėjęs kaip perdėm pilietiškas, agituojantis poetas, parašo poemą „Apie tai“. Ji davė progą prisiminti jo ikirevoliucines poemas apie meilę – „Fleita-nugarkaulis“ ir ypač „Žmogus“. Nepo sąlygomis, sukomplikavusiomis visuomenės revoliucinių pertvarkymų eigą, V. Majakovskis atsigręžia į asmeniškąjį, buitinį žmogaus gyvenimo aspektą. Poemos „Apie tai“ pagrindas – asmeniniai išgyvenimai. „Neįmanomos aistros“ laužas nepaliovė liepsnojęs. Kamuojamas dvasinės kančios, poetas dviem mėnesiams užsidaro savo kambary ir iš to kūrybinio „kalėjimo“ išeina ne tik papildęs savo poemų sąrašą nauju pavadinimu, bet ir geriau suvokęs nelengvus šalies kelius į socializmą, įgavęs naujų jėgų toliau gyventi ir kurti. „Asmeniškais motyvais apie bendrą buitį“,– taip jis nusakė savo teisę į poemą apie meilę, pavydą, miesčioniškumą, apie kovos tarp sena ir nauja, vykstančios kiekvieno žmogaus širdyje, tragizmą. Poemos lyrinis herojus su įniršiu prakeikia miesčionišką moralę, dūsta nepmaniškoj buity ir veržiasi į bendražmogiško, idealų sudvasinto gyvenimo erdvę. Stulbina fenomenalus, beveik tragiškas jo sugebėjimas būti savim, vieninteliu, unikaliu, trokštančiu laimės, apimtu „širdies gaisro“ liepsnų, ir kartu būti Žmogumi, tėvynės, žemės sūnum, kuriam reikia, kad „visoje visatoje“ viešpatautą meilė. Ir kaip maldavimas, kaip skundas dėl nebaigto gyventi gyvenimo, neišmylėtos meilės skamba poemos pabaigoje kreipimasis į XXX amžiaus chemiką: „...prikelk! / Aš savo / noriu nugyventi“ Atsivėrusi istorinė perspektyva nurodė kelius išspręsti pačioms sudėtingiausioms problemoms, iškeltoms V. Majakovskio poezijoje. O jos savo ruožtu atspindėjo realiuosius trečiojo dešimtmečio žmonių gyvenimo prieštaringumus, ypatingą tų žmonių dvasinį maksimalizmą ir nelengvus ieškojimus.

*    *    *

Kiekviename V. Majakovskio kūrinių leidime tuoj po poemos „Apie tai“ eina poema „Vladimiras Ujičius Leninas“, sukurta 1924 m. Ja prasideda brandusis poeto kūrybos laikotarpis, aiškumo, griežtumo, tvirto meistriškumo laikotarpis. Tačiau šių poemų atskyrimas į skirtingus laikotarpius pagrįstas tik iš dalies. Kaip tik iš to lyrizmo, į kurio aukštumas jau buvo pakilęs poemos „Apie tai“ autorius, organiškai išaugo ir poemos apie Leniną lyrinis epas. „Laikas – pradedu legendą Lenino...“ Tiesioginis impulsas kūrybai ir čia buvo sielvartas dėl Lenino mirties, „šaiži gėla“, perėjusi į „aiškų sąmoningą skausmą“. Poemos ritmai ir vaizdai gimę asmeninių išgyvenimų žaizdro liepsnoje, pačiam poetui stovint istorinių liaudies išgyvenimų centre. Poetą gąsdinęs pavojus „nusileisti iki paprasto politinio atpasakojimo“ buvo kūrybiškai įveiktas: politika, istorija, publicistika pakluso meno dėsniams. Apie tai byloja kompozicijos griežtumas, trys poemos dalys – nelyginant trys vijos spirališkai kylančios minties apie Lenino, partijos ir liaudies vienybę. Poemoje nupiešti gedinčios žemės vaizdai kupini ne tik realios istorinės, bet ir filosofinės prasmės. Lenino gyvenime ir asmenybėje poetas regi įkūnytą savo jaunystės svajonę apie žmogaus ir Žemės harmoniją, apie žemiškosios būties pilnatvę ir vertę. Užtat poemoje ir pabrėžiama, kad Leninas buvo „pats žemiškiausias iš visą“: „Jis buvo / iki žmogiškiausios pabaigos / žmogus...“ Šitaip dar kartą išryškinama didybė žemiškojo, mirtingo gyvenimo, paaukoto „planetos proletariatui“ – tam vieninteliam pasauliui, kuriame – žmogaus laimė, nemarumas, amžinatvė, kuriame glūdi jo realiosios būties paslaptis.

Poemai „Vladimiras lljičius Leninas“ rasta savita monologinė lyrikos forma. Čia nėra nuosekliai plėtojamo siužeto: istorija, revoliucija, tautų likimai susilieja į vientisą poetinį išgyvenimą. Meninis monolitiškumas pasiekiamas ne formos, kompozicijos iš-radingumu, o pasaulėjautos vientisumu, poetinės klausos subtilumu, jausmo įtampa, vidinės regos galia ir išraiškos priemonių turtingumu.

Puikus „lyrinio epo“ pavyzdys – kita garsi V. Majakovskio poema, „Gerai!“, parašyta 1927 m., Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos dešimtosioms metinėms. „Spalio revoliucija, išlieta iš bronzos“ – taip pavadino šį kūrinį A. Lunačiarskis. Poemos lyrinio herojaus gyvenimas – tai visos socializmo šalies biografija. Kaip kino juostoje mirga vaizdai: Žiemos rūmų paėmimas, Blokas prie raudonarmiečių laužo, satyrinė scena su įsimylėjusia Kerenskį madam Kuskova, šaltas kambarėlis, kuriame gyvena poetas ir jo artimieji, „didesnės už dubenį“ akys sumenkusiame mylimosios veide, nepamirštama 1918-ųjų metų dovana – dvi morkos ir pusė beržinės pliauskos. Ir kaip refrenas daugeliui skyrių – eilutės apie visišką susiliejimą su žeme, su kuria sykiu teko kęsti alkį ir šaltį, kurią vos pavyko išslaugyti... Džiūgaujanti baigiamojo skyriaus intonacija – „Žemę / aš / perėjęs / / vos ne kiaurai...“ – tai himnas susigrąžintam pasauliui, per kančias atgautai tėvynei, suklestėjusiai bendro jos žmonių darbo dėka. Šis naujas jos vaizdas pakeitė romantiškai abstrahuotą, alegorinį tėvynės paveikslą, nutapytą ankstesniuose poeto kūriniuose. V. Majakovskio talentas įvaldė tikrąjį istorizmą. Jame – ne tik savos šalies patirtis, bet ir gausūs įspūdžiai, patirti keliaujant po pasaulį. 1922–1929 m. V. Majakovskis keletą kartų buvo išvykęs į užsienį, aplankė Ameriką, Meksiką, Vokietiją, Prancūziją. Iš tų kelionių gimė apybraižų knyga „Kaip aš atradau Ameriką“ (1925), taip pat eilėraščių ciklai: „Paryžius“ (1924–1925) ir „Eilėraščiai apie Ameriką“ (1925–1926). Jie persmelkti ypatingo patriotizmo ir internacionalizmo, kuriuo praturtėjo tarybinis žmogus, suvokęs revoliucijos vaidmenį pasaulio istorijoje. Geriausia to patriotizmo išraiška galima laikyti „Eilėraštį apie tarybinį pasą“.

V. Majakovskis gerai suprato, kad gyvena nepaprastu laiku. Tai buvo drąsus menininkas, bet kokią tikrovės medžiagą mokėjęs paversti poezija. Skaitydami jo eilėraščius, mes skaitome nepakartojamos epochos metraštį. Eilėraščiuose atsispindi viskas: diplomatinio kurjerio Teodoro Netės nužudymas, poeto Sergejaus Jesenino mirtis, sverdlovskiečio darbininko Ivano Kozyrevo įsikraustymas į naują butą, pasikalbėjimas su Puškino paminklu, su Gorkiu, su Lenino fotografija, kabančia ant baltos kambario sienos...

Ir dar buvo vienas poeto santykis su tikrove, kai Komandoro žingsniai aidėjo ypač grėsmingai ir jo garsiajame aksominiame bose skambėjo rūsti pašaipa, – tai santykis su visais tais, kuriems jis sviesdavo rūstų pasmerkimą: „Blogai“. Šitaip poetas pasmerkė visa, kas перо laikotarpiu kliudė kurti naują visuomenę, visą miesčionijos, „šlamšto“ „lyginamąją žvėriologiją“: „šulą“ ir biurokratą, šventeivą ir liežuvautoją, palaižūną ir „pompadūrą“. V. Majakovskio-satyriko talentas buvo negailestingas ir dosnus: nuo epigramos, žaibiško sąmojo-ekspromto iki satyrinio teatro.

*    *    *

V. Majakovskio stiliaus ekscentrizmas ir groteskiškumas vėlesniais metais geriausiai atsiskleidė satyrinėje dramaturgijoje. Gyvenimas kaip „nepaprasčiausias reginys“ – taip galima apibūdinti du puikius šio žanro kūrinius – pjeses „Blakė“ (1928) ir „Pirtis“ (1929). Nuo kaukių teatro V. Majakovskis pasuko į socialinį buitinį teatrą – kūrė realistinę komediją. Čia jis išjuokė pačius pavojingiausius socializmo priešus – miesčioniją ir biurokratizmą. Jo pjesėse pulsuoja rūsti tikros kovos įtampa. Tai „apkasai“, kuriuose šaudoma „begarsiu paraku“. Pjesės „Blakė“ personažai: buvęs darbininkas Prisypkinas, virtęs pretenzingu jaunikiu Pjeru Skripkinu, Olegas Bajanas, Renesansų šeimynėlė – tai miesčionija kaip socialinis reiškinys. Vyrderviršas Pobedonosikovas („Pirtis“) ir jo kompanija – sekretorius Optimistenka, buhalteris Nočkinas, šnipas Pont Kičas – tai biurokratizmas kaip socialinis reiškinys. Satyrinių personažų charakteriai pjesėse nesivysto, autorius tik tarytum pasuka juos vienu ar kitu šonu, parodydamas jų socialinę esmę ir mimikrijos formas. Jie nenori pasiduoti – braunasi į „laiko mašiną“ ir ruošiasi kelionei į būsimus amžius. Ateitis V. Majakovskio pjesėse sąlygiška, tai tik fonas, padedantis autoriui išdidinti pavojingus socialinius reiškinius.

Susipažinęs su V. Majakovskio pjesėmis, V. Mejerholdas iškart pavadino jį „pasau-linės reikšmės dramaturgu“, mielai statė jo kūrinius, kviesdamasis talkininkauti patį autorių. Socialinės satyros aštrumas, fantastika, groteskas ir tikras komizmas, trykšte trykštantis iš V. Majakovskio „dramą“ su cirku ir fejerverku, neleidžia joms pasenti.

*    *    * 
„Aš – poetas. Tuo ir įdomus“, – drąsiai pareiškė V. Majakovskis savo autobiografijoje. Iš tiesą tai buvo didi asmenybė, nepaprasto likimo menininkas. Kaip žmogus, jis – nuostabiai patrauklus. Žmogiškasis jo žavesys pabrėžiamas kone visuose amžininkų prisiminimuose. Taip pat – jo paslaugumas, taurumas, savotiškas drovumas ir švelnumas. „Jis šalinosi buities... Tačiau be artimų žmonių jautėsi vienišas. Ir jis išsirinko šeimą, i kurią kaip gegutė įskrido pats, bet neišstumdamas ir neskriausdamas jos gyventojų... Tasai lizdas buvo Brikų šeima, su kuria jis susibičiuliavo ir išgyveno visą savo kūrybinę biografiją“ (N. Asejevas).[20] Net žvelgiant iš laiko perspektyvos, nepaliauja stebinusi jo energija, sugebėjimas valdyti didžiulę auditoriją, atlaikyti aštrų ideologinį disputą, atsikirsti priešui-ir kvailiui, nepaliauja žavėjęs jo sąmojis, tiesumas ir kilniadvasiškumas literatūrinių grupuočių nesutarimuose, jo azartas ir linksma Komandoro pašaipa. į kitų poetų kūrybą V. Majakovskis žiūrėjo be galo geranoriškai. Džiaugėsi N. Asejevo ir M. Svetlovo poetine sėkme, ginčijosi su S. Jeseninu, bet vertino jo talentą ir liūdėjo dėl jo ankstyvos mirties. Įsimylėjęs deklamuodavo A. Achmatovos eilėraščius. Mėgo B. Pasternaką, atmintinai mokėjo visą klasiką, kurią jaunystėje siūlė „išmesti iš dabarties laivo“. Buvo veržlus kovotojas, nesugebėjo kantriai laukti ateities. Ir iš paskutiniųjų stengėsi savo poetiniu žodžiu padėti žmonėms ją priartinti, stengėsi tol, kol pailso gerklė, kol prasidėjo „kūno ir sielos amortizacija“. 1930 m. balandžio 14 d. V. Majakovskis šūviu į širdį užbaigė savo gyvenimo kelią. Priešmirtinis laiškas, datuotas balandžio 12 d.,– skaudus dokumentas, liudijantis retą dvasios taurumą, vyrišką santūrumą, rūpinimąsi pasiliekančiais: „Drauge Vyriausybe...“, „Lilia, mylėk mane...“ Kiek anksčiau jis spėjo sukurti savo eiliuotą paminklą „Visu balsu“ – pirmą naujos poemos įžangą ir antrosios įžangos fragmentus. Poema skirta ateities žmonėms, busimosioms kartoms, taigi – ir mums. Tarp jaunatviško šūksnio: „Ateinantys žmonės! / ... Štai – aš, apspardytas, / skelbiantis sielvarto godą“ – nuaidėjusio vienatvės tuštumoje, ir galingo „Klausykite, ainiai!..“ – visos šalies kelias ir didžiojo poeto gyvenimo kelias.

*    *    * 
V. Majakovskio poezija peržengė tėvynės sienas dar autoriui tebebūnant gyvam. Dažnos kelionės po užsienio šalis, kur jis skaitydavo savo kūrybą didžiulėms klausytojų minioms, plačiai išgarsino jo vardą. V. Majakovskio kūryba ir likimas gangreit tapo savotiška legenda, kuri neretai aplenkdavo jo poezijos vertimus, žadino didžiulį susidomėjimą, priminė, kad įvairių šalių poetų kūrybiniai ieškojimai turi daug bendro. Ypač glaudūs šio poeto ryšiai su vokiečių ir prancūzų kultūra. Vienas iš pirmųjų V. Majakovskio vertėjų į vokiečių kalbą buvo J. R. Becheris, 1924 m. išvertęs poemą „150.000.000“, pluoštą eilėraščių. Su Prancūzija poetą siejo ir asmeninės aplinkybės: ten gyveno Lilios Brik sesuo – rašytoja E. Triolė ir jos vyras L. Aragonas, kuris pats yra minėjęs, kad pažintis su V. Majakovskiu turėjo įtakos visam jo gyvenimui. Reikšmingoje Š. Dobžinskio studijoje „Majakovskio didybė“ sakoma: „Kelią į socialistinį realizmą mums plačiai atvėrė Eliuaras ir Aragonas. Ir neabejotina, kad Majakovskio patirtis suvaidino didelį vaidmenį mūsų poezijos evoliucijoje, susiliejusi su visos poetų plejados – pradedant Rembo, baigiant Apolineru – patirtimi“.[21]

*    *    *

Lietuvių pažintis su V. Majakovskio poezija prasidėjo trečiajame dešimtmetyje. Pirmiausia juo susidomėjo poetai, susibūrę apie žurnalą „Keturi vėjai“ (1924–1928). Keturvėjininkus traukė V. Majakovskio antiburžuazinis patosas, urbanizmas, formos novatoriškumas. K. Binkis net reikalavo, kad V. Majakovskio straipsnio „Kaip daryti eilėraščius?“ būtų mokomasi atmintinai. Keturvėjininkų manifeste buvo šūkių, labai artimų maištingai rusų futurizmo dvasiai; pats keturvėjininkų stilius buvo artimesnis kairiajam ekspresionizmui negu F. Marinečio itališkajam futurizmui. Neatsitiktinai „Keturių vėjų“ žurnalo pirmajame numeryje buvo išspausdintas V. Majakovs- kio eilėraštis „Broliai rašytojai!“, išverstas S. Šemerio. Paties „Keturių vėjų“ vadovo, talentingiausio iš šios grupės poetų, K. Binkio kūryboje nemaža V. Majakovskio poezijos atgarsių. „Kaip ir Majakovskis, Binkis atsisakė tradicinio poetizacijos santykio tiek žodžio, tiek realaus objekto atžvilgiu. Jis pirmasis lietuvių poezijoje ėmėsi išgyvenimo, vaizdo, ritmikos depoetizavimo“.[22] V. Majakovskio poezijos motyvų esama A. Regračio lyrikoje. Juo žavėjosi ir K. Boruta, 1925 m. išvertęs „Kairįjį maršą“. Didžiojo rusų poeto populiarumas dar labiau išauga ketvirtuoju dešimtmečiu. „Trečio fronto“ literatūrinės grupės poetams ir prozininkams jis – ne tik artimas menininkas novatorius, bet ir taurus revoliucinio tarnavimo visuomenei pavyzdys. K. Korsakas, sėdėdamas Šiaulių kalėjime, rašė straipsnius apie V. Majakovskį ir siuntė „Trečio fronto“ žurnalui. Lietuvių poetų artumas V. Majakovskiui anaiptol ne visada pasireiškė eilučių „laiptavimu“. Kur kas svarbesnė – vidinė sąsaja, bendra poetinio patoso kryptis. Ypač giminingas V. Majakovskiui V. Montvila. Jis išvertė pluoštą eilėraščių, poemą „Visu balsu“ (1940). iš esmės likdamas ištikimas lietuvių poezijos tradicijoms, V. Montvila nevengė oratorinių intonacijų, kontrastų poetikos, kovingo dainos, maršo ritmo. Vienokių ar kitokių tendencijų, suartinančių su V. Majakovskiu, galima rasti P. Cvirkos, K. Korsako, T. Tilvyčio, S. Nėries kūryboje. S. Nėris net buvo pradėjusi versti poemą „Vladimiras Ujičius Leninas“, bet, vertimo nebaigė. Pokario metais V. Majakovskio tradicija patraukė jaunąjį V. Grybą, kurio vienas (pomirtinis) rinkinys pavadintas visai „majakovskiškai“: „Pirmyn draugą gyvenimą“ (1954). Kad V. Majakovskis suskambėtų lietuviškai, nemažai nuveikė T. Tilvytis, A. Churginas, J. Macevičius, A. Venclova, vėliau – A. Baltakis, K. Kubilinskas, Vyt. Rudokas, V. P. Bložė, G. Astrauskas ir kt. \ V. Majakovskio kūrybos ir apskritai literatūrinių ryšių tyrinėjimus nemažą indėlį įnešė K. Korsakas, E. Mieželaitis, P. Užkalnis. Ir drąsiai galima tvirtinti: „Dar daugelio kartų poetai mokysis iš Majakovskio ne tik „kaip daryti eilėraščius“, bet ir kaip savo likimą bei poetinę veiklą derinti su kasdienine kova už žmonijos ateitį“.[23]



ELEONORA SAFRONOVA



Šaltinis: Vladimiras Majakovskis. Eilėraščiai. Poemos. Pjesės. V., 1986, p. 525-536.





[1] Эльяшевич А. Лиризм. Экспрессия. Гротеск, Л., 1975, c. 251. 
[2] Маяковский В. Я сам. В кн.: Полное собрание сочинений в 13-ти томах. М., 1955, т. 1, с. 11. 
[3] В. Маяковский в воспоминаниях современников. М., 1963, с. 61. 
[4] Литературные манифесты. M., 1922, c. 77. 
[5] Futuristų manifesto (1912) pavadinimas. 
[6] Маяковский В. Полное собрание сочинений, т. 1, c. 314. 
[7] Там же, с. 23. 
[8] В. Маяковский в воспоминаниях современников, с. 141. 
[9] Там же, c. 125. 
[10] Пастернак Б. Охранная грамота. Л., 1931, c. 128. 
[11] Шкловский В. О Маяковском. М., 1940, с. 101. 
[12] Маяковский В. Полное собрание сочинений, т. 1, c. 25. 
[13] Маяковский В. Полное собрание сочинений, т. 12, с. 84. 
[14] Эйхенбаум Б. О поэзии. М., 1969, с. 294. 
[15] В. Маяковский в воспоминаниях современников, c. 328. 
[16] Луначарский А. В. Собрание сочинений в 8 томах.– М., т. 3, с. 39. 
[17] Дувакин В. Поэтика «Окон Роста».– В кн.: Маяковский и современность. М., 1984, с. 249. 
[18] Там же, с. 250. 
[19] Leninas V. I. Raštai. V., 1955, t. 33, p. 195. 
[20] В. Маяковский в воспоминаниях современников, c. 412. 
[21] Cit, iš kn.: Поэт и социализм. M., 1971, c. 344. 
[22] Lietuvių literatūros istorija. V., 1979, t. 1, p. 467. 
[23] История литовской литературы. В., 1981, c. 594.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą