2017 m. gruodžio 31 d., sekmadienis

Juozas Žiugžda. Vinco Kudirkos visuomeninės-politinės pažiūros

Paskutinė kalendorinių metų diena, gruodžio 31-oji, tuo pačiu yra ir žymaus lietuvių nacionalinio judėjimo veikėjo, „Tautiškos giesmės“ autoriaus, V. Kudirkos (1858-1899), gimimo diena. Kadangi populiaru spekuliuoti Kudirkos asmeniu, ypač jo santykiu su socializmu (ryšium su „Proletariato“ partijos byla), šiandieną laikome esant gera proga šį klausimą išaiškinti savo skaitytojams. Užtat jų dėmesiui pateikiame 1958-aisiais „Tiesos“ laikraštyje Kudirkos 100-mečio proga išėjusį lietuvių istoriko marksisto, J. Žiugždos straipsnį „Vinco Kudirkos visuomeninės-politinės pažiūros“ – jame nušviečiami ir marksistiškai įvertinami visi esminiai šį klausimą liečiantys faktai.



VINCO KUDIRKOS VISUOMENINĖS-POLITINĖS PAŽIŪROS




Šiandien sueina lygiai šimtas metų nuo to laiko, kai gimė žymusis XIX amžiaus pabaigos lietuvių rašytojas ir visuomenės veikėjas Vincas Kudirka (1858–1899).

Pirmuosius savo žingsnius visuomeniniame gyvenime V. Kudirka žengė tada, kada Lietuvoje, kaip ir visoje Rusijoje, esant dar gilioms feodalizmo liekanoms, vystėsi kapitalizmas su visais jam būdingais prieštaravimais, su kapitalistinio išnaudojimo augimu, su nuolat aštrėjančia klasių kova. Tai buvo metai, kada bendra carizmo reakcija, siautusi visoje Rusijoje, Lietuvoje reiškėsi dar griežtesnėmis formomis dėl žiaurios nacionalinės priespaudos, dėl lietuvių kalbos ir lietuviškų raštų neriboto persekiojimo. Lietuvoje toliau vystėsi ir stiprėjo valstiečių judėjimas, savo šaknimis susijęs su 1863 metų valstiečių sukilimu, su jo kovinėmis tradicijomis, nukreiptas prieš feodalizmo liekanas kaime, objektyviai imant, prieš dvarininkų žemėvaldą, prieš dvarininkų ir kapitalistų palaikomą caro valdžią. Tas valstiečių judėjimas, kad ir būdamas gaivališkas, savo esme ardė dvarininkinės žemėvaldos pagrindus ir siekė revoliuciniu būdu pertvarkyti žemės valdymo santykius buržuazinio-demokratinio vystymosi keliu. Valstiečiai bežemiai – nuomininkai ir kiti – ryžtingai kovojo dėl žemės, jėga užimdami savo kitados valdytus žemės sklypus ir kitokiais būdais reikalaudami žemės.

Valstiečių agrarinis judėjimas XIX a. pabaigoje visą laiką glaudžiai jungėsi su jų kova prieš nacionalinę priespaudą. Kaip matyti iš daugelio archyvinių dokumentų, valstiečiai jau nuo pirmųjų po 1863 m. sukilimo metų reikalavo, kad mokyklose būtų dėstoma lietuvių kalba, kad būtų grąžinta spauda lietuviškomis raidėmis ir ryžtingai kovojo už tuos reikalavimus, priešindamiesi žandarams ir policijai.

Kapitalizmui vystantis, į visuomeninio veikimo areną atėjo lietuvių buržuazija, kuri vėliau už kitų tautybių buržuaziją išvystė savo veikimą, stengdamasi rasti sau vietą sudėtingose ir prieštaringose kapitalizmo vystymosi aplinkybėse, užimti pozicijas Lietuvos ekonomikoje ir visuomeniniame gyvenime.

XIX a. paskutiniaisiais dešimtmečiais, augant pramonei ir specializuojantis amatams, formavosi Lietuvos proletariatas, prasidėjo Lietuvos darbininkų klasės kova prieš išnaudotojus, susijusi su visos Rusijos darbininkų judėjimu ir to judėjimo veiksmingai stiprinama. Tuo pat laiku ir Lietuvos kaime stiprėjo klasinė diferenciacija, aštrėjo klasių kova, vystėsi žemės ūkio darbininkų pasipriešinimas neribotam išnaudojimui dvaruose ir buožių ūkiuose.

Nuo devintojo dešimtmečio pradžios pirmiausia Vilniuje, o paskui ir kitose Lietuvos vietose tarp radikaliosios inteligentijos sluoksnių ir darbininkų tarpe ėmė plisti marksizmo idėjos, pradėjo kurtis jaunimo rateliai marksizmui studijuoti.

Darbininkų klasės susiformavimas ir darbininkų klasinio judėjimo išaugimas, o taip pat darbininkų klasės kovos įtakoje intensyvėjęs ir stiprėjęs valstiečių judėjimas iš pagrindų keitė varomųjų jėgų santykius Lietuvos visuomenės vystymesi. Lietuvos darbo žmonių socialinio ir nacionalinio išsivadavimo kovos priešakyje vis labiau stojo revoliucinė darbininkų klasė.

Kaip yra žinoma, V. Kudirkos visuomeninis veikimas pirmiausia pasireiškė tam tikrais ryšiais su Lenkijos „Proletariato“ organizacija Varšuvoje. Kokia buvo tų V. Kudirkos ryšių su „Proletariatu“ esmė, ir šiandien dar, mums atrodo, visiškai tiksliai neįmanoma pasakyti.

Aktyvų veikimą lietuvių visuomenės gyvenime V. Kudirka pradeda 1888 metais, aiškiai susirišdamąs su esančia lietuvių buržuazija ir ilgainiui tapdamas vienu iš ryškiausių jos ideologų. V. Kudirkos ir, galima sakyti, to meto lietuvių buržuazijos pažiūrų konkretų išreiškimą randame 1888 m. Varšuvoje, matyti, daugiausia V. Kudirkos iniciatyva, įkurtos „Draugystės Lietuva“, įstatuose, o taip pat V. Kudirkos tų metų laiškuose J. Basanavičiui ir J. Šliūpui.

„Draugystės Lietuva“ tikslai yra „platinimas šviesos, atgaivinimas ir pakėlimas tautiškos dvasios, rašliavos ir dailės; pagerinimas ūkės būtės; platinimas rubežių lietuvystės“. Konkretizuojant šiuos tikslus, numatomos tokios priemonės, kaip išaiškinimas „skirtingumo lietuvių nuo prašalinių tautų“, platinimas „pamokinimų apie pagerinimą žemdirbystės“, „pakėlimas amatų“, „patraukimas į prekybą“, užlaikymas „žemės rankose lietuvių“, išpirkimas „žemės iš rankų svetimtaučių ne tik viduryje Lietuvos, bet ir parubežiais“. Savo laiškuose J. Basanavičiui V. Kudirka rašo apie tai, kad varšuviečiai sudarė „draugystę, apimančią visus reikalus tautiško gyvenimo ir skiriančią atsakantį darbą visiems luomams lietuvių“, rašo apie reikalą leisti naują laikraštį, „inteligentišką, bet populiarišką (kurį galėtų suprasti vidutiniai apšviestas lietuvis)“, apie norą „traukti dėl naudos lietuvystės visą inteligentiją“, „tarnauti visai Lietuvai“. V. Kudirka pasisako ir prieš tokį buržuazinį radikališkumą laikraštyje, koks pasireiškė tuomet J. Šliūpo leidžiamame „Lietuviškajame Balse“.

Pagrindinis lietuviškosios buržuazijos siekimas buvo iškovoti reikiamą poziciją Lietuvos ekonomikoje, jos rinkoje ir visuomenės gyvenime. Šiam reikalui, išplaukiančiam iš „Draugystės“ įstatų tikslo siekti pagerinimo „ūkiškos būtės“, V. Kudirka skiria nemaža dėmesio savo publicistikoje, „Varpo“ „Tėvynės Varpai“ skyriuje ir tatai yra glaudžiai susiję su bendra „Varpo“ kryptimi tuo klausimu, su daugelio kitų autorių pasisakymais ta tema.

Propagavimas amatų, pramonės ir prekybos kapitalizmo vystymosi sąlygomis, apskritai imant, galėjo turėti teigiamą reikšmę krašto ūkiui. Tačiau V. Kudirka, siekdamas stiprinti lietuvių nacionalinės buržuazijos pozicijas, griežtai pasisako prieš kitų tautybių amatininkus, pramonininkus, prekybininkus, o apibendrindamas puola apskritai kitas tautybes, ypač žydus.

Tokia pat linkme V. Kudirka vertina santykius ir stambesnėse pramonės įmonėse, reikšdamas pažiūrą, kad darbininkų padėtis priklausanti nuo fabrikanto tautybės.

Taip pat ribotai traktuoja V. Kudirka agrarinius santykius Lietuvoje. Šiuo atžvilgiu V. Kudirka nemato valstiečių kovos prieš dvarininkus, prieš feodalizmo liekanas nei dabartyje, nei netolimoje praeityje, nemato valstiečių kovos ir 1863 m. sukilime. Dvarininkinė žemėvalda, bajorų luomų buvimas – V. Kudirkai visiškai normalūs dalykai. Jie tvarkytini taip pat tik tautiniuose rėmuose. Čia, kaip ir pramonės srityje, V. Kudirkai svarbiausia dvarininko tautybė.

V. Kudirka apskritai griežtai nusistatęs prieš carinę priespaudą, prieš smurtą ir kiekvienu konkrečiu atveju smerkia carinių valdininkų savivaliavimus. Tuo atžvilgiu V. Kudirka didelį dėmesį skiria ir aukštai vertina, pvz., mokinių atsisakymą mokyklose kalbėti maldą rusiškai Mintaujos ir Šiaulių gimnazijose, jis pastebi ir pasmerkia tokį faktą, kad pristavas su žandarais griovė vartus ir draskė žolynus, žmonių parengtus vyskupui sutikti. Betgi V. Kudirka nepastebėjo ir savo publicistikoje nepaminėjo nė vieno masinio valstiečių pasipriešinimo dvarininkams, nepasmerkė nė vieno carinių ginkluotųjų jėgų susidorojimo su pasipriešinusiais valstiečiais.

Darbininkų klasinį judėjimą Lietuvos buržuazija iš karto pasitiko su dideliu nerimu, susirūpinimu ir baime. Betgi darbininkų judėjimo nuolatinis augimas, marksizmo idėjų plitimas vyko tokiu mastu, jog buržuazijos ideologai negalėjo tais klausimais nekalbėti, ypač stengdamiesi įrodinėti tų klausimų „neaktualumą“ Lietuvoje, kreipti jų sprendimą buržuazijai tinkama linkme, jiems priešpastatyti „tautinės vienybės“ reikalavimą, V. Kudirka darbininkų klausimo ir socializmo iš viso beveik nelietė savo raštuose, visais atvejais reikalaudamas „lietuvių vienybės“, betgi polemizuodamas pareiškė savo pažiūras ir darbininkų klausimu. Jis reiškia abejojimų dėl „Apšvietos“ laikraščio tendencijų taikyti savo turinį darbininkams. Jis rašo: „Apšvieta“ žada laikytis gryno mokslo ir tarnauti tolynžengiams ir darbininkams. Taigi nežinau, ar daug atsiras darbininkų, kurie lengvai suims į galvą svarbią laikraščio įtalpą. Kad ne visi – tai tikrai“. V. Kudirka iš viso priešingas darbininkų klausimo kėlimui, esą, „jeigu mes būtume išsyk užsiėmę varyti „darbininkų klausimą“, tai ne tik ką nieko nebūtume padarę dėl lietuvystės reikalų, bet būtume jai visai užstoję kelią“. Ryšium su tuo jis pareiškia savo solidarumą su „Apšvieta“, kada toji parašo, kad „tuom tarpu dėl nusitvirtinimo lietuvystės nebūtų naudinga tautiškąjį mūsų klausimą sukergus su socialistišku“ ir kad „gerai daro lietuvių inteligentai“, kurie „nemėgsta užkabinėti socialistiškų doktrinų“. V. Kudirka, raginęs „ūkininkus“ leisti vaikus mokytis amatų, priešinosi lietuvių darbo žmonių įsiliejimui į bendras gretas su kitų tautybių darbininkais.

Laikydamasis tokio nusistatymo, V. Kudirka laikė tikslingu, kad socialistai nesinaudotų „Varpo“ skiltimis, netgi prieš mirtį perspėdamas daktarą J. Basanavičių: ,,a) Tik nepaversk „Skambalo“ (t. y. „Varpo“ – J. Z.) į specialiai raudonąjį laikraštį“.

Tuo būdu pagrindiniais XIX a. pabaigos socialinių-ekonominių santykių klausimais – pramonės, amatų, prekybos vystymosi bei agrariniais klausimais, o taip pat darbininkų klasės reikšmės bei klasių kovos klausimais – V. Kudirka laikėsi buržuazinių pozicijų ir jas gynė, jų sprendimą perkeldamas grynai į nacionalinius rėmus ir ypač rūpindamasis užtrinti tų klausimų klasinį pobūdį.

*    *    *

V. Kudirkos pažiūrose nebuvo vieningumo, reiškėsi visa eilė prieštaravimų, kaip ir visoje XIX a. pabaigos lietuvių buržuazijos ideologijoje. V. Kudirka daugeliu atvejų teisingai, sutinkamai su lietuvių liaudies masių interesais vertino daugelį kultūrinio gyvenimo švietimo, mokslo, literatūros, meno ir kitų reiškinių. V. Kudirka griežtai pasmerkė carizmo vykdomą lietuviškos spaudos draudimą, savo raštais ir visu savo veikimu pasiaukodamas kovojo už lietuvių spaudą, už lietuvių teises mokyklose ir Valstybinėse įstaigose. Kai kuriais savo publicistikos straipsniais ir ypač satyrų („Viršininkai“, „Lietuvos tilto atsiminimai“, „Cenzūros klausimas“, „Vilkai“) paveikslais jis demaskavo žiaurius caristinius lietuvių tautos engėjus – apskričių viršininkus, žandarus, pliekė jų savanaudiškumą, kyšių ėmimą, mindžiojimą elementariškiausių žmogaus teisių, ypač griežtai pasmerkė jų veiksmus, nukreiptus į lietuvių spaudos, lietuvių kultūros persekiojimą. Lygiai taip pat V. Kudirkos pliekianti plunksna pasiekia ir vietinius carinių engėjų talkininkus – valsčių raštininkus Pstrumskius, Bavolskius, viršaičius Žagarus, inžinierius Nikčemnickius, įvairius vietinius sukčius ir išdavikus–“šungalvius“ ir kt.

Griežtai stodamas prieš lietuvių tautos engėjus – carizmo sistemos vykdytojus, V. Kudirka atskirais atvejais, kilnaus pasipiktinimo apimtas, pasmerkia pačią carizmo sistemą, kalba apie „dvigalvį šiaurės erelį“, trokštantį „praryti visus svetimus gaivalus“, pripratusį „maitintis gyva mėsa savo priklausančiųjų“, džiaugėsi dėl caro Aleksandro III mirties, esą „numirė Aleksandras III, ir visiems palengvėjo. Numirė žmogus, kuris su visu sunkumu savo neaprubežiuotos valdžios buvo užgulęs ant progreso, taip reikalingo žmonijai, taip surišto su jos prigimimu. Sutrempęs dabartį dėl praeities, prislėgęs žmonėse paskutinę viltį ateities, stūmė Rusiją atgal, į tuos tamsius senovių gilumus, iš kurių ji per kelis amžius taip sunkiai lipo“.

Piktinasi V. Kudirka atskirų kunigų, tokių kaip Naupylės prabaščius bei Šelaukbūdžio prabaščius („Viršininkuose“), konkrečiais darbais, padedančiais caro valdininkams engti liaudį; smerkia klerikalinio „Tėvynės sargo“ skelbiamą tėvynės žeminimą, pajungiant ją katalikybės reikalui. V. Kudirka griežtai pasmerkia popiežiaus Leono XIII encikliką, kuria popiežius, visai nekreipdamas dėmesio į tai, kad cariniai valdininkai–- Kauno gubernatorius ir kiti dar labai neseniai įvykdė nekaltų žmonių skerdynes Kražiuose, šaukė katalikus būti ištikimais carui, jo klausyti ir visokeriopai jo valią vykdyti.

Tačiau pažymint šiuos tikrai progresyvius momentus V. Kudirkos veikime, negalima nutylėti to, kad ir čia pasireiškia jo klasinis ribotumas. Piktindamasis carinių valdininkų veiksmais, kartkartėmis bjaurėdamasis visa šiaurės erelio sistema, pasmerkdamas Aleksandrą III, kitur V. Kudirka reiškia taikstymąsi su carizmu, tereikalaudamas iš jo kai kurių reformų, garantuojančių pilietines teises. V. Kudirka su viltimi sutinka Nikolajaus II atėjimą į sostą, esą „galima save raminti tuo, kad sostą užėmė Nikolajus II, monarchą jaunas, žmogus da tuose metuose, kada širdis jautresnė ant teisingo ir gero; žmogus, užaugęs tuose laikuose, kada apie progresą neišgirst negalima. Ir iš tos pusės priderėtų laukt palengvėjimo“.

Smerkdamas atskirus popiežiaus ir kunigų veiksmus, smerkdamas vyskupo Zverovičiaus dalyvavimą Muravjovo-koriko paminklo atidarymo iškilmėse, V. Kudirka niekur nepasisako prieš reakcinį klerikalizmą iš viso, prieš bendrą reakcinės katalikų dvasininkijos politiką. Pašiepdamas carinius valdininkus publicistikoje ir ypač satyrose V. Kudirka neretai tų valdininkų asmenybes arba jų neigiamus veiksmus dažniausiai sutapatina apskritai su „rusais“ arba „maskoliais“, tuo būdu ir politinių santykių vaizdavimas gauna nacionalistinį pobūdį.

Ypač krinta į akis be galo ribotas valstiečių pavaizdavimas satyrose. Čia jie beveik visi tamsūs, pasyvūs, visiškai nesupranta savo reikalų, nedrįsta priešintis jokiam valdininkų savavaliavimui.

Galima pažymėti teigiamą V. Kudirkos įnašą į lietuvių visuomeninės minties vystymosi istoriją. V. Kudirka pasisako prieš klerikalinių elementų pastangas įkvėpti liaudžiai, kad ji viską aiškintųsi ir remtųsi „dievo valia“, prieš prietarų skleidimą. „Jeigu gaspadoriui, – rašo V. Kudirka, – kurio laukas neneša, gyvuliai stimpa, namai baigiasi, paduotume paaiškinimą, kad tai vis dedasi dėl to, nes tokia dievo valia, tai gaspadorius, ypač dievobaimingas, sudėjęs rankas, lauks, kol dievo valia neišsipildys iki galui, nes priešintis dievo valiai nepridera. Vodingumą aiškinimo visko dievo valia matome ligos priepuoliuose: apsirgo kas – tai tokia dievo valia – laukia ir nesigriebia jokios pagalbos, na, ir ne vieną palaidoja, kurį būtų galima buvę išgelbėti, jeigu žmonėms būtų paaiškinta, kad ligos arčiausia priežastis, tai ne dievo valia, tik kas kits“.

Atremdamas tokius „dievo valios“ piršimus, V. Kudirka nurodo, kad „turime fiziką, chemiją ir kitus mokslus, su kurių pagalba lengvai galime aiškinti apystovas, tarp kurių sukasi mūsų gyvenimas“.

Pažangieji V. Kudirkos pasaulėžiūros bruožai geriausiai yra išreikšti jo poezijoje. Tiesą, negalima nepastebėti to, kad ir poezijoje V. Kudirka nepajėgia visiškai atsikratyti liberaliniu ribotumu. Sakysim, eilėraštyje „Artojo skundas“ V. Kudirka vaizdinga menine forma ryškiai pabrėžia begalinį vargdienio-artojo skurdą, jo visišką beteisiškumą, jo tokią padėtį, kada „pilvočiai ponai visoki, tik krauju mano vien išmaitinti, žmo-gum nenori mane Vadinti, niekin ir spardo, lyg šunį kokį“. Betgi tam vargdieniui-valstiečiui į pagalbą poetas, kaip tipiškas liberalinis švietėjas, tesiūlo mokslą, o mokslas žada padėti valstiečiui pasiekti, „kad užderėjimas būtų geresnis“, ir pagaliau parodyti, „kad visi sviete lygūs yra ponai, nes visuos lygiai Kristus gyvena“. Arba, pvz., eilėraštyje „Lietuvos šviesuoliams“ poetas ryškiai pasmerkia tuos „šviesuolius“, kurie kada priešai „stvėrė draskyt mus, apnikę, jūs kaip niekšai, pabėgot, mus vienus palikę!“ Tačiau visame eilėraštyje dvelkia liberalinė pažiūra, kad tik tie XIX a. pabaigos „šviesuoliai“ priminę liaudžiai „Lietuvą, pareigų šventumą“, tik jie pašaukę į kovą, pasižymėdami: „mes jums vadais būsim!“, „tik jiems pažadinus“, „užsiliepsnojo mūs šaltos krūtinės, ir stojome prieš skriaudą žemelės gimtinės“, kad jie galį užgesinti „iš naujo mūs širdį liepsnotą“.

V. Kudirkos eilėraščiuose, pasižyminčiuose aukštu meniškumu, įtikinamai skamba tėvynės meilės motyvas, šaukimas į darbą tėvynės gerovei („Labora“, „Varpas“), išaukštinimas tų, kurie aukoja savo gyvybę artimo laimei, „vargdienius duoda jų strėnas atitiesti“, kurie „už minties mūs kovoja liuosybę“, bei neapykanta, pasmerkimas tironams, kuriuos „reikia garbint, nors jie visiems kenkia“, tiems, kurių galybę skelbia kraujo upeliai ir griuvėsių daugybė, kurie, kaip žvėrys įniršę, žmonių gyvybę ardo („Ne tas yra didis“), paraginimas ir padrąsinimas kovoti su priešu, pasiaukojamai tęsiant darbą žuvusių kovoje („Maniesiems“), ir kiti tokie humaniškumo, žmogaus laisvės motyvai. Originaliomis pasakėčiomis „Žvirbliai ir kaliausė“ bei „Šiaučius ir gizelis“ V. Kudirka pajuokė inteligentiškųjų veikėjų bailumą ir pasmerkė engėjų savavaliavimą, susijusį dargi su dėkingumo reikalavimais.

Didelis V. Kudirkos nuopelnas yra jo palikti pasaulinės literatūros veikalų vertimai į lietuvių kalbą. V. Kudirka iš viso aukštai vertino literatūrą ir, kad ir būdamas pagal specialųjį išsimokslinimą medikas, plačiai domėjosi kitų tautų rašytojų kūryba. Jis plačiai domėjosi lenkų rašytojų – A. Mickevičiaus, J. Slovackio, M. Konopnickos, rusų rašytojų N. Gogolio, M. Saltykovo-Ščedrino, N. Nekrasovo, I. Krylovo ir kitų kūryba, o taip pat daugelio Vakarų Europos įžymiųjų rašytojų veikalais. Jis nesitenkino vien literatūros kūrinių skaitymu, bet ėmėsi tikrai milžiniško, jam jokių materialinių gėrybių neteikiančio darbo – vertė į lietuvių kalbą įvairių tautų rašytojų kūrinius. Pasirinkdamas versti tuos kūrinius, kurie domino jį savo turinio idėjiškumu ir menine forma, V. Kudirka paliko išvertęs į lietuvių kalbą tikrai gausų literatūrinį lobį. Gana gausų ir vertingą literatūrinį V. Kudirkos palikimą teigiamai papildo jo palikti kritikos straipsniai, parašyti ryšium su išeinančiais iš spaudos raštais, o taip pat atskiri teoriniai straipsniai. Tais savo straipsniais V. Kudirka pasireiškė kaip realistinės krypties literatūroje teoretikas, jis reikalavo tiesioginio ryšio tarp literatūrinės kūrybos ir gyvenimo, gynė reikalingumą įtvirtinti toninę eilėdarą lietuvių poezijoje, o taip pat rūpinosi literatūrinės kalbos kultūros kėlimu.

Tačiau tokie V. Kudirkos pasaulėžiūros bruožai kaip priešingumas socializmui, šovinistinės nuotaikos, klasinės taikos skelbimas, buržuazijos interesų gynimas, – visa tai sudarė sąlygas Lietuvos buržuazijai jos kovoje prieš darbo žmones panaudoti V. Kudirkos idėjinį palikimą buržuazinei-nacionalistinei ideologijai skleisti ir skiepyti.

Tarybinė visuomenė, giliai išanalizuodama ir kritiškai peržiūrėdami bei atmesdama visa tai, kas V. Kudirkos palikime yra glaudžiai susiję su buržuaziniu jo pasaulėžiūros ribotumu, su siaurais buržuazijos klasės interesais ir visiškai svetima lietuvių tautos masių gyvybiniams reikalams, aukštai vertina ir pasisavina socialistinio gyvenimo kūrybai V. Kudirkos progresyvų literatūrinį bei šviečiamąjį palikimą, objektyviai suvaidinusį teigiamą vaidmenį Lietuvos darbo žmonių išsivadavimo kovoje. Tarybiniai žmonės taip pat su pagarba mini V. Kudirkos kupiną kilnaus pasiaukojimo gyvenimą, susijusį su visišku atsisakymu nuo materialinių gėrybių ieškojimo, su visišku nepaisymu nuolat patiriamo caristinio režimo vykdytojų smurto.



1 komentaras:

  1. Tai taip išeina, kad Vincas Kudirka, šiek tiek buvo socialistinių pažiūrų?

    AtsakytiPanaikinti