2017 m. gruodžio 7 d., ketvirtadienis

Vakarų „išlaisvintoje“ Libijoje – klestinti vergų prekyba

Atsimenate tokią naftos telkiniais turtingą šiaurinės Afrikos šalį? Kaip tik ją dar 2011-aisiais metais NATO bombos kartu su vietiniais bei iš užsienių atvežtais „sukilėliais“ laisvino nuo neva tai baisios ir kraugeriškos Muamaro Kadafio diktatūros. Atnešta jiems vakarietiškiausia demokratija. Bent taip viską nušvietė stambaus transnacionalinio kapitalo tarnaite esanti mūsų „laisvojo“ pasaulio žiniasklaida. Tačiau faktai byloja ką kita.

Kadaise aukštu pragyvenimo lygiu – socialinėmis garantijomis, nemokamu švietimu ir sveikatos apsauga, išvystyta infrastruktūra garsėjęs kraštas šiandien skęsta kraujuose ir griuvėsiuose. Negana to, pasaulį apskriejo žinia apie tai, kad Libijoje vyksta vieši vergais paverstų gyvų žmonių aukcionai – vietiniams turčiams suteikiama galimybė įsigyti daugiausiai iš „juodosios Afrikos“ šalių kilusius migrantus. Paviešinta ir sensacija tapusi vaizdinė medžiaga.


Ir ką gi čia matome? Ogi vergais paverstus negrus, kurie laisvų laisviausioje rinkoje perkami ir parduodami kaip daiktai. Mat kažkam tai neša pelną. Beje – šitai neturėtų stebinti nei vieno, kas bus savu laiku pasidomėjęs tuo, kas Libijos „revoliucijos“ (JAV-NATO-ES spec. tarnybų organizuoto perversmo) metu dėjosi šalyje. Vyko etniniai valymai, negrų linčiavimai ir žudynės.

Prieš Kadafį kovoję rasistai "sukilėliai" terorizuoja negrą (2011 m.)

Visa tai buvo neįsivaizduojama tais neva baisiais laikais, kai šalyje šeimininkavo „baisusis diktatorius“ Kadafis. Priešingai – tuomet egzistavo tokie dalykai, kaip žmonių lygiateisiškumas be rasės, tautybės ar tikybos skirtumo; vyrų ir moterų lygiateisiškumas, daugpatystės ir kt. prieš moteris nukreiptų ekscesų draudimas. Bet kadangi Kadafio Libijos būta savarankiškos valstybės, atsisakiusios aklai šokti pagal JAV dūdelę, ją reikėjo sunaikinti.

Vergai Libijoje

O štai dabar vienas iš Vakarų pasaulio „demokratų“, tikru teisuoliu save įsivaizduojantis, atvirai prieš darbo žmones nukreiptą politiką vykdantis Prancūzijos prezidentas E. Makronas, krokodilo ašaromis verkia, kad, girdi, Libijoje įsigalėjusi prekyba žmonėmis ir apskritai nežaboti žmogaus teisių pažeidinėjimai – tad reikalinga tiesioginė karinė intervencija.

Aišku, už tariamo „susirūpinimo“ tragiška situacija Libijoje slypi ne tokie jau švarūs interesai. Pirma – jei ne Makrono ir F. Olando pirmtako, N. Sarkozy kartu su kitais ES ir NATO vadeivomis įvykdyta 2011-ųjų agresija prieš Libiją, tai dabarties problemų toje šalyje net nebūtų. Antra – kaip ir Malio atveju, taip ir čia, tiesiog ieškoma gražiai atrodančio preteksto Prancūzijai, kartu su ES plėsti savo imperialistinį viešpatavimą Afrikos žemyne. Mat pigių gamtinių išteklių, kaip ir darbo jėgos, ten apstu.

Amerikoniškos "demokratijos" laimėjimai Libijoje

Libijos nafta, kurią Kadafis didžiąja dalimi siekė išsaugoti pačios Libijos piliečių reikalams, o taip pat ir pastarojo keltas auksinio Afrikos dinaro, kaip nuo JAV dolerio nepriklausomos ir tauriuoju metalu padengtos valiutos projektas, natūraliai įkvėpė šiaudinės „demokratijos“ ir veidmainiškos „laisvės“ eksportu prisidengiantiems JAV-NATO-ES imperialistus suorganizuoti karinę invaziją, kurios rezultatus šiandien ir matome.

Visuotinis išsigimimas, skurdas, žudynės, rasizmas ir etninė nesantaika, barbariška šariato teisė, dar daugiau, jau ir prekyba vergais. Štai „demokratija“, kurią Libijai atnešė Vakarai. Štai „laisvė“, kurią mums reklamuoja „masinėmis informacijos priemonėmis“ pasivadinę televizijos kanalai ir interneto puslapiai. Demokratija – turčiams, imperialistams ir jų pakalikams. Laisvė – plėšti, grobti, skriausti ir žudyti.

Afrikiečiai Libijoje - beteisiai, antrarūšiai žmonės

Imperializmas, teigė Leninas – aukščiausioji kapitalizmo stadija, kuomet pasaulį įtakos zonomis pasidaliję monopolinio kapitalo savininkai organizuoja ekonominį kolonijinių ir pusiau kolonijinių šalių pavergimą, ekonominį genocidą, o esant reikalui, ir karštus, ginklo jėga vykdomus karus, kuriuose, kaip taisyklė, labiausiai nukenčia darbo žmonės. Kol tuo tarpu saujelė kapitalistų, vos 1% „išrinktųjų“ sudarančiųjų oligarchų, ramiai sau karaliauja, užsiropštę ant nekaltų žmonių lavonų krūvos.


Tokia dabarties pasaulio tvarka, kuri, anot legendinio laisvės kovotojo Če Gevaros, žmones verčia į žvėris. Tam ji ir yra sukurta, kad aptarnautų mažumos, o ne daugumos interesus. Visa tai aišku. Tik kyla klausimas – ar tai žmoniška? Ar toksai pasaulis apskritai turi teisę egzistuoti? Gal paprastiems ir doriems žmonėms reikėtų vienytis ir kovoti už kitokį pasaulį, o esamą su jo viešpačiais pasiųsti ten, kur jam ir vieta – į istorijos šiukšlyną?

Atsakyti į tai paliekame pačiam skaitytojui.



Kibirkštis

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą