2018 m. kovo 28 d., trečiadienis

Skaitykime Gorkio raštus!

Maksimas Gorkis (1868-1936) – vienas žymiausių rusų rašytojų, socialistinio realizmo kūrėjas, tarybinės literatūros pradininkas, savo darbais nei kiek nenusileidęs tokiems plunksnos meistrams, kaip N. Gogolis, F. Dostojevskis ar L. Tolstojus, bet nuo jų išsiskyręs savo nuosekliai revoliucine pasaulėžiūra.

Nuo vaikystės pažinęs vargą, gyvenimo mėtytas ir vėtytas Aleksejus Maksimovičius Peškovas, priešingai daugeliui, nesitaikstė su nykia aplinka ir jos negražino, bet tapo „karčiojo“, t. y. „Gorkio“ slapyvardžiu prisistačiusiu rašytoju, kuris savo darbuose nebijojo tarti pačios skaudžiausios, karčiausios tiesos apie visuomenės, žmogaus gyvenimo sopulius.

Bet jis nebuvo sausu realistu ar niūriu egzistencialistu – priešingai, visa Gorkio kūryba pulsuoja aistringu tikėjimu žmogaus dvasine, moraline bei kūrybine jėga, gebėjimu iš pasyvaus stebėtojo virsti aktyviu kūrėju, kovotoju už geresnį pasaulį; tikėjimu neišsenkama, neišmatuojama liaudies galybe. Humanizmas, optimizmas ir nepalenkiamas įsitikinimas šviesesne žmonijos ateitimi – tokie esminiai jo kūrybinio genijaus orientyrai.

Šie orientyrai, neatsiejami nuo Gorkio, kaip atsidavusio bolševiko, rašytojo komunisto, idėjinio nusistatymo, raudona gija eina per visus jo darbus – nuo ankstyvųjų apsakymų („Senė Izergilė“ ir kt.) iki pjesių („Dugne“, „Priešai“ ir kt.) ir žymiausių apysakų – „Fomos Gordejevo“, „Trejeto“, arba socializmo „evangelija“ laikomo romano „Motina“. Ypač aiškiai atsiskleidžia tai jo autobiografinėje trilogijoje („Vaikystė“, „Žmonėse“, „Mano universitetai“).

Tačiau, kaip bebūtų keista, mūsuose Gorkis nepelnytai užmirštamas. Mat neparankus buržuaziniam oficiozui – šiam reikia jei ne liaupsių, tai bent pesimistinės, prisitaikėliškos gaidos. Tuo tarpu Gorkis nuo pradžios iki galo pasmerkia buržuazinę visuomenę, nežmonišką kapitalizmo santvarką, nenuleisdamas rankų, iškeldamas ir tvirtai tose rankose laikydamas raudonąją socializmo-komunizmo, kaip visiškai kitos, žmogišku orumu ir sveikais tarpusavio santykiais paremtos visuomenės, vėliavą.

Jo kūryba ne mažiau aktuali, kaip kitų klasikų. Dar daugiau – ji netgi aktualesnė, kaip tų, kurie tik konstatuodavo, arba tik kritikuodavo. Nes Gorkis ne tik suprato esamą tamsą – jis matė ir šviesą šio tunelio gale. Link jos drąsiai ir negailėdamas jėgų veržėsi, į ją galiausiai ir išėjo. Šviesą, kurios nemato dažnas dabarties kultūros cinizmo apkrėstas jaunuolis, paverstas ekonominiu kapitalistų ir dvasiniu masinės (dez) informacijos priemonių vergu.

Todėl, minėdami 150-ąsias didžiojo rašytojo gimimo metines, mes visų dėmesiui pristatome šį kuklų archyvą, skirtą lietuvių skaitytojui padaryti prieinamais visus į mūsų gimtąją kalbą išverstus Gorkio kūrinius. Pradedant apsakymais, pjesėmis ir apysakomis, baigiant turtingu rašytojo kalbų bei straipsnių rinkiniu.

Kol kas Gorkio raštai pasiekiami fotografuotų 20-ies tomų rinkinio kopijų forma. Ilgainiui tekstai bus perdaromi patogesniu, skaitytojui prieinamesniu skaitmeniniu pavidalu. Taip pat renkami ir straipsniai, apybraižos rašytojo, jo kūrybos ar biografijos temomis. Turinčius klausimų, arba norinčius kuo nors prisidėti, kviečiame rašyti el. pašto adresu spartakas2016@gmail.com



Maksimo Gorkio archyvo kolektyvas
Šaltinis: Maksimo Gorkio archyvas


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą